Ana, Ričmondo rūmai, 1542 m. vasaris

Sėdžiu savo kambaryje, sugniaužusi rankas skreite, prieš tris paniurusius lordus iš Slaptosios tarybos. Jie pagaliau išsikvietė daktarą Harstą, todėl tai pirmas teisingumo blyksnis po kelias savaites trukusio mano dvariškių tardymo, ūkio sąskaitų tikrinimo, netgi arklidėse dirbančių berniukų kamantinėjimo, kur aš jodinėju ir kas susitinka su manimi.

Akivaizdu, kad patarėjai aiškinasi, ar slapčia su kuo nors nesusitikinėjau, bet ar jie įtaria susimokius mane su imperatoriumi, su ispanais, su Prancūzija ar su popiežiumi, negaliu pasakyti. Jie gali įtarinėti mane susiradus meilužį, gali apkaltinti, kad prisijungiau prie raganų sambūrio. Jie visų klausinėjo, kur aš būnu ir kas nuolat lankosi pas mane. Jiems labiausiai rūpi mano kompanija, bet kuo jie mane įtaria, neįstengiu suprasti.

Kadangi nerengiu sąmokslų, nesu pasileidusi ar ragana, man nėra sunku sėdėti aukštai iškėlus galvą ir aiškiu balsu tvirtinti, jog esu nekalta. Bet dėl savo gyvybės šiuo metu kovoja už mane jaunesnė mergina, be to, ne viena krištolo tyrumo moteris ir vyras šioje šalyje buvo sudeginti už tai, kad nesutiko su karaliumi, kaip dera pakelti ostiją. Nekaltumo jau nebeužtenka.

Bet aš vis tiek sėdžiu pakelta galva, nes žinau, jog susidūrus su didesne galia, ar čia būtų tuščias mano brolio žiaurumas, ar Anglijos karaliaus beprotystė, geriau iškėlus galvą ir sukaupus drąsą laukti blogiausio. Mano ambasadorius, priešingai, plūsta prakaitu. Jo kakta nusėta lašiukais, kuriuos jis protarpiais nubraukia suskretusia nosine.

— Yra įtarimų... — pompastiškai pradeda Rajotslis.

Šaltai žvelgiu į jį. Jis niekada man nepatiko, kaip ir aš jam, bet, dievaži, jis tarnauja Henrikui. Jis į teisėtumo rūbą įvilks viską, ko pageidauja karalius. Taigi dabar išgirsime, ko užsigeidė Henrikas.

— Karalių pasiekė gandas, kad pagimdėte kūdikį, — taria jis. — Girdėjome, jog šią vasarą jums gimęs berniukas yra slepiamas sąjungininkų.

Daktaras Harstas iš netikėtumo išsižioja.

— Kas čia dabar? — aikteli jis.

Mano veidas lieka visiškai rimtas.

— Tai melas, — atsakau. — Išsiskyrusi su jo prakilnybe karaliumi nepažinau jokio vyro. Kaip tuomet patys įrodėte, nepažinau ir jo. Pats karalius prisiekė, kad esu nekalta mergina, tokia ir likau. Galite klausti mano damų, vaiko aš nepagimdžiau.

— Mes jau paklausėme jūsų freilinų, — atsako mėgaudamasis patarėjas. — Mes apklausėme kiekvieną iš jų ir sulaukėme labai skirtingų atsakymų. Savo dvare turite priešų.

— Man nesmagu apie tai girdėti, — sakau. — Ir aš pati kalta, kad nebuvau griežtesnė. Kartais tarnaitės meluoja. Bet tai vienintelė mano kaltė.

— Jos papasakojo mums dar baisesnių dalykų, — tęsia tarybos narys.

Daktaras Harstas išraudęs kaip burokėlis, sunkiai alsuoja. Jis, kaip ir aš, svarsto, kas gali būti blogiau negu slapta pagimdyti kūdikį. Jeigu tai pasiruošimas parodomajam teismui ir kaltinimui išdavyste, tuomet byla bus negailestingai sukurpta prieš mane. Vargu ar man pavyks išsiginti kažkieno naujagimio prieš prisaikdintus liudininkus.

— Kas gali būti dar blogiau? — klausiu.

— Jos sako, kad jokio vaiko nebuvo, jūs tik apsimetėte, neva pagimdžiusi sūnų, berniuką, kad įtikintumėte sąjungininkus, jog tai karaliaus vaikas ir Anglijos sosto įpėdinis. Jūs ketinate su išdavikais popiežiaus šalininkais pasodinti jį į Anglijos sostą ir uzurpuoti Tiudorus. Ką į tai atsakysite, ponia?

Mano gerklė perdžiūvusi. Ieškau žodžių, įtikinamo atsakymo, bet nieko dora nesugalvoju. Panorėję jie gali suimti mane dabar, vien dėl šio įtarimo. Jeigu jie turi liudininkų, kurie pasakys, kad suvaidinau gimdymą, paskelbiau kūdikį karaliaus sūnumi, tuomet įrodys, kad esu išdavikė, ir netrukus prisijungsiu prie Katerinos Siono vienuolyne. Mirsime kartu, dvi pasmerktos karalienės ant vieno ešafoto.

— Atsakysiu, jog tai netiesa, — sakau paprastai. — Kad ir kas tai pasakė, yra melagis ir apsišaukęs liudininkas. Aš nieko nesu girdėjusi apie sąmokslą prieš karalių ir nedarysiu nieko, kuo galėčiau jam pakenkti. Henriko pageidavimu esu jo sesuo, ištikima jo pavaldinė.

— Ar neigsite, kad jūsų laukia arkliai, turintys nugabenti jus į Prancūziją? — staiga paklausia jis.

— Neigiu. — Vos tik ištariu žodžius, suprantu padariusi klaidą, nes tardytojai žino apie paruoštą kinkinį.

Seras Tomas šypsosi man patenkintas, kad įkliuvau.

— Neigiate? — perklausia.

— Jie laukia manęs, — drebančiu balsu taria daktaras Harstas. — Žinote, turiu skolų. Man labai gėda prisipažinti, bet esu smarkiai įsiskolinęs. Pamaniau, jeigu kreditoriai ims mane rimtai spausti, spruksiu į Klevą paprašyti savo šeimininko daugiau pinigų. Nusamdžiau arklius tam atvejui, jeigu mane priremtų skolintojai.

Žvelgiu į jį, negalėdama patikėti. Mane nustebina taip žaibiškai jo sukurptas melas, bet tardytojai to nežino. Ambasadorius nusilenkia.

— Maldauju atleisti man, ledi Ana. Turėjau jums papasakoti. Bet gėdijausi.

Seras Tomas dirsteli į kitus du patarėjus, tie linkteli. Tai atsakymas, nors ir ne toks, kokio jie tikėjosi.

— Vadinasi, — skubiai taria jis, — šią istoriją sukurpę jūsų tarnai bus suimti už šmeižtą ir išgabenti į Tauerį. Karalius pasiryžęs siekti, kad jūsų reputacija liktų nesuteršta.

Šis staigus posūkis išmuša mane iš vėžių. Patarėjo žodžiai nuskamba taip, lyg būtų išsisklaidę visi įtarimai dėl manęs, bet iškart pagalvoju, jog tai apgaulė.

— Esu dėkinga jo prakilnybei už brolišką rūpestį, — atsargiai tariu. — Laikau save ištikimiausia jo pavaldine.

Seras Tomas linkteli.

— Gerai. Keliausime. Taryba norės sužinoti, kad jūsų vardas liko švarus.

— Jūs išvykstate? — klausiu. Žinau, kad jie tikisi pagauti mane palengvėjimo akimirką. Jie neįtaria, kaip aš išsigandusi. Nemanau, jog kada nors švęsiu savo išsigelbėjimą, nes niekuomet tuo nepatikėsiu.

Tarsi sapnuodama pakylu iš krėslo ir išeinu su jais iš kambario. Nusileidžiame didžiaisiais laiptais prie pagrindinių durų, kur ant arklių laukia patarėjo palyda su plevėsuojančia karaliaus vėliava.

— Tikiuosi, kad karalius sveikas, — sakau.

— Jo širdis plyšta, — tiesiai atsako seras Tomas. — Reikalai prasti, labai prasti. Koja suteikia jam daug skausmo, o Katerinos Hovard elgesys didžiai jį nuliūdino. Visas dvaras per šias Kalėdas gedi, lyg ji būtų mirusi.

— Ar ją paleis? — klausiu.

Jis meta į mane atsargų žvilgsnį.

— O kaip jūs manote?

Papurtau galvą: nesu tokia kvaila, kad dalinčiausi savo mintimis, ypač kai pati ką tik buvau įtariamoji.

Jeigu drįsčiau pasakyti tiesą, pasakyčiau, jog jau keletą mėnesių mąstau, kad karalius išprotėjo, ir nėra drąsuolio, kuris jam pasipriešintų. Henrikas gali paleisti Kateriną ir vėl susigrąžinti kaip žmoną, gali pavadinti ją savo seserimi arba nukirsdinti — kaip tik jam šaus į galvą. Jis gali pakviesti mane antrą kartą tapti jo žmona arba nužudyti už išdavystę. Jis pabaisa ir beprotis, tačiau niekas, be manęs, atrodo, to nemato.

— Karalius spręs, — taria seras Tomas, patvirtindamas slaptas mano mintis. — Jam vienam kelią rodo Dievas.